Amerika klausosi naują saugumo sistemą Europoje siūlančios Rusijos
Teoriškai, prie NATO akredituoti Rusijos diplomatai yra laukiami draugai.
Realybė yra niūresnė. Daugiau negu
dešimtmetį Rusijos atstovams buvo leista klaidžioti į labirintą panašioje Aljanso būstinėje Briuselyje kaip dar
vienos „šalies-partnerės“ (tokios kaip Švedija, Suomija ar Malta) pasiuntiniams.
Praktikoje, kaip teigia vienas
diplomatas, „Rusijos diplomatinė misija – vieni šnipai“. Tai veda prie „katės ir pelės“ žaidimų, turinčių tiek rimtą
(vasario mėnesį 12 metų kalėjimo už NATO paslapčių pardavinėjimą Rusijai buvo nuteistas Estijos pareigūnas), tiek
komišką (prie salės, kurioje turėjo posėdžiauti pilnateisės NATO narės, buvo pastatyta sargyba po to, kai pastebėta,
kad Rusijos atstovai, norėdami patekti į vidų, slepia savo korteles) išraišką.
Rusijos santykiai su Europos Sąjunga yra beveik tokie pat dviprasmiški. Abi pusės turi daugybę bendrų interesų – ES
perka daugiau nei pusę viso Rusijos eksporto, o jos investicijos sudaro du trečdalius visų tiesioginių užsienio
investicijų į Rusiją. Tačiau Rusijos ir ES santykiams yra būdingas nesuprantamas abejingumas. Formalaus Prezidento
Dmitrijaus Medvedevo ir ES vadovų susitikimo lapkričio 18 d. metu buvo pasiekti tik keli techniniai susitarimai,
nors abi pusės turėjo aptarti daug dalykų, pradedant dujų eksportu ir baigiant stringančia Rusijos politika klimato
kaitos srityje.
Kaip teigia diplomatai, dalis problemos slypi tame, kad Kremliaus interesas Europoje sumažėjo po santykių su Amerika
„perkrovimo“ šiais metais. Tačiau vyksta kažkas daugiau. Nuo Šaltojo karo pabaigos Europos ir Amerikos politiką
Rusijos kryptimi užtemdė NATO, o vėliau – ES plėtros į Rytus procesas. Tai atkreipė Rusijos dėmesį ir privertė ją
sunerimti.
2007 m. tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino NATO plėtrą „rimta provokacija“. Rusijos
pareigūnai teigia (jų pozicija yra diskutuotina), jog Šaltojo karo pabaigos metu jie buvo užtikrinti, kad
pokomunistinėse valstybėse nebus užsienio valstybių karinių pajėgų. Todėl Kremlių labai sunervino tai, kad 2008 m.
balandį vykusiame NATO suvažiavime Bukarešte Aljanso lyderiai sutarė, jog vieną dieną Ukraina ir Gruzija „taps NATO
narėmis“. Praėjus keliems mėnesiams po rugpjūčio konflikto Gruzijoje, aukštas Vokietijos diplomatas nedvejodamas
pareiškė, kad tai buvo „karas dėl plėtros“.
Šiandien, kada plėtros procesas labai sulėtėjo, gali susiformuoti nauja galios pusiausvyra tarp Europos, Rusijos ir
Amerikos. Pastaruoju metu Rusija neaiškiai, bet aktyviai kalba apie naujos „Europos saugumo architektūros“ sukūrimą.
Daug kam tai atrodo kaip bandymas sugriauti NATO. Tačiau Amerika, atrodo, klausosi, tik neaišku, ar girdi, ko nori
Rusija. B. Obama administracija privačiai pritarė Carnegie fondo (Carnegie Endowment for International Peace –
Amerikos „smegenų centras“) iniciatyvai suburti buvusius Rusijos, Europos ir Amerikos politikus bei diplomatus, kad
šie kaip galimą atsaką Rusijos iniciatyvai apmastytų, kokia galėtų būti „bendra euroatlantinio saugumo sistema“.
Ką visa tai reiškia praktiškai, lieka paslaptimi. Aukšti Rusijos pareigūnai kalba apie „teisiškai įpareigojančias“
garantijas savo šaliai arba kažką panašaus į europietišką Jungtinių Tautų Saugumo tarybą, kurioje Rusija turėtų savo
vietą. Jie siūlo, kad saugumo sutartis būtų pristatyta kitais metais. Tai yra neperspektyvus sumanymas. Kaip teigia
vienos iš Rytų Europos šalių užsienio reikalų ministras, jeigu Rusija nori garantijų, kad NATO niekada jos neužpuls,
galima „pasirašyti ir užantspauduoti atitinkamą sutartį, nes mes neturime tikslo jų pulti“; tačiau jeigu Rusija nori
veto teisės jos kaimynų sprendimų, susijusių su jų saugumu, srityje (pavyzdžiui, Amerikos PRGS elementų dislokavimas
jų teritorijoje), tai peržengia ribas.
Bet kuriuo atveju sunku įsivaizduoti, kaip toli gali nuvesti ši diskusija, turint galvoje tuos nesutarimus, kurie
egzistuoja Europoje dėl Rusijos. Vienas iš 5 straipsnio (kolektyvinės gynybos garantija) pranašumų yra tas, kad jis
nedetalizuoja grėsmių Aljanso nariams šaltinio. Naujoms narėms iš buvusio komunistinio bloko 5 straipsnio esmė –
apsidraudimas nuo Rusijos. Prancūzijai ar Vokietijai Rusijos ataka prieš jas yra neįsivaizduojama – ir
dviprasmiškumas, susijęs su dokumentais šiuo klausimu, yra nesutarimų tarp sąjungininkų veiksnys. Diskusija dėl
teisiškai įpareigojančių garantijų Rusijai (net dėl neužpuolimo) rizikuojama šiuos nesutarimus išryškinti ir
sustiprinti.
Jeigu atvirai, rusai greičiausiai jau pasiekė daug iš to, ką norėjo, teigia Europos diplomatai. Didysis Rusijos
tikslas buvo sustabdyti NATO plėtrą ir Amerikos planus dislokuoti PRGS elementus Čekijoje ir Lenkijoje. Dabar
Amerika teigia, kad sistema bus dislokuota jūroje kartu su radaru kažkur arčiau Irano. O Ukrainos ir Gruzijos
narystė NATO tapo tolima perspektyva.
Panašiai ir su ES plėtra. Rusijos lyderiai būkštauja dėl „Rytų partnerystės“ programos, apimančios šešias šalis,
kurias Rusija vertina kaip savo įtakos sferą, t.y. Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją, Gruziją, Moldovą ir Ukrainą.
Tačiau ES neplečia savo įtakos. Priimta programa yra dovana valstybėms, kurių ES nesiruošia kviesti pas save (todėl
ši programa greičiausiai neturės jokio rezultato).
Geriau Amerikos įtakos sferoje nei Rusijos
Praėjus dvidešimčiai metų po Šaltojo karo ir Amerikai atsisakius savo vienašališkos politikos, prasideda naujas
Europos saugumo etapas. Kai kurių iliuzijų būtina atsisakyti – ir pradėti reikėtų nuo idėjos, kad Europa, Amerika ir
Rusija yra draugai su bendromis vertybėmis. Tačiau jie neprivalo būti priešais (pavyzdžiui, nepaisant šnipinėjimo,
Rusiją vertėtų palikti NATO būstinėje). Rusija turi teisę siūlyti naujas koegzistavimo taisykles. Tačiau Europa ir
Amerika turi teisę paprašyti Rusijos vykdyti jau prisiimtus įsipareigojimus – ypač „teisinės valstybės“ srityje.
Rusija artimiausiu metu tikrai netaps Europos saugumo garantu. Šiai dienai tik Amerika gali patikimai vykdyti šią
misiją.
Parengta pagal economist.com
Šaltinis: Politika.lt
| < Ankstesnis | Sekantis > |
|---|