Skaitant Birmos demokratinės opozicijos lyderės Aung San Suu Kyi (tariama Ong San Su Či) straipsnį „Laisvė nebijoti“
(„Freedom from Fear“), negali neįstrigti pirmosios jo eilutės.
Vakaruose geriau žinomas britų istorikas lordas
Actonas (John Dalberg-Acton, 1834 –1902) išgarsėjo savo posakiu, jog galia gadina, o absoliuti galia absoliučiai
gadina. Sentencija, rodos, puikiai apibūdinanti korumpuotą ir brutalų Birmos karinį režimą, nesitraukiantį iš
valdžios nuo 1962 m. perversmo, kai buvo nuversta civilinė U Nu vadovaujama vyriausybė.
Tačiau garsiausia pasaulyje politinė kalinė Aung San Suu Kyi, namų arešto sąlygomis gyvenanti su pertraukomis nuo
1989 m., mano kitaip: „Ne galia gadina, bet baimė. Baimė prarasti galią gadina ją turinčiuosius ir galios bizūno
baimė gadina jai paklūstančiuosius.“ Jos požiūrio, Mahatmos Gandhi pavyzdžiu pagrįsto taikia kova už laisvę,
pagrįstumą įrodo jos pačios padėtis. Paradoksalu, bet silpnos sveikatos smulkutė 64 m. moteris, Birmoje žmonių
pagarbiai vadinama „ledi“, vis dar kelia pagarbią baimę Birmos karinės chuntos generolams – dėl to, kad nesitaiksto
su jų valdžia ir kad yra pernelyg gerbiama Birmoje ir už jos ribų, kad būtų galima jos atsikratyti.
Savo pasirinktos taktikos veiksmingumą Aung San Suu Kyi įrodė dar 1988 m. Atgal į gimtąją Birmą iš Jungtinės
Karalystės tuomet ją parvedė ne prieš diktatūrą kilusios demonstracijos, bet jos motinos, buvusios Birmos
ambasadorės Indijoje, liga. Sujudusioje šalyje ją įsuko „antrosios kovos už nacionalinę nepriklausomybę“ (šįkart jau
nuo savųjų – Than Shwe ir kitų generolų) verpetas: nepaisydama valdžios priešinimosi, ji leidosi į kelionę po šalį,
sakydama politines kalbas. Gatvėje sustabdyta kareivių savo rėmėjų ji paprašė atsitraukti, o pati žingsniavo toliau.
Prieš tai grasinęs šauti majoras paskutinę minutę kareiviams liepė nuleisti ginklus... Už savo nuopelnus
demokratijai ir žmogaus teisėms 1991 m. jai bus paskirta Nobelio taikos premija, tačiau ją atsiims jos vyras Michael
Aris (miręs 1999 m.) – pati laureatė į Europą taip ir nebegrįžo.
Panašiu bebaimiškumu, atrodytų, neįveikiamomis aplinkybėmis pritrenkia ir danų režisieriaus Anders Østergaard
dokumentinio filmo „Birmos VJ: reportažai iš uždaros šalies“ veikėjai – slapti Birmos video žurnalistai (angl. VJs).
Šalyje, kurioje visa žiniasklaida griežtai cenzūruojama, - pasak BBC, filtruojant ne tik kritiką valdžios atžvilgiu,
bet ir daugumą blogų naujienų (įskaitant gamtines nelaimes ar net nacionalinės futbolo rinktinės nesėkmes), –
šalyje, kurioje draudžiama filmuoti, „Demokratinio Birmos balso“ (DVB – „Democratic Voice of Burma“) slaptieji video
reporteriai rizikuoja savo laisve ir galbūt gyvybe, kad nušviestų tikrąją padėtį vienoje uždariausių pasaulio šalių
jos pačios gyventojams ir užsienio naujienų tarnyboms. DVB reporterių filmuota medžiaga nelegaliai išvežama į
užsienį, o paskui per satelitinę televiziją transliuojama iš Oslo.
Tik šių slaptųjų žurnalistų dėka 2007 m. pasaulis sužinojo, jog Birmoje kilo masiniai protestai, į kuriuos įsijungė
budistų vienuoliai – o jų šalyje yra apie 400 tūkst. Jie yra moralinis autoritetas ne tik eiliniams gyventojams, bet ir savo karma besirūpinančiai bei prašmatnias pagodas statančiai chuntai. Režimo kaitos galimybė atrodė labai reali
matant dešimttūkstantines pasauliečių ir vienuolių minias nenutrūkstančia srove plaukiant Rangūno (buvusi sostinė,
režimo pervadinta Jangonu) gatvėmis 2007-ųjų rugsėjį. Tačiau kariuomenė, kurios jėga remiasi režimas, yra dar
didesnė (apie 500 tūkst.) ir, deja, į taikių demonstrantų pusę ji neperėjo. Atvirkščiai, jėga buvo panaudota ir
prieš vienuolius, kaip ir 1988 m. masinių demonstracijų metu. Politinių kalinių skaičius šalyje padvigubėjo.
Filmas Lietuvoje ligšiol tebuvo rodytas šių metų „Kino pavasario“ festivalyje, tad atrodė tinkamas įvadas į
renginius, praeitą savaitę netikėtai priartinusius Birmą prie Lietuvos. Lapkričio 23-27 d. LR Užsienio reikalų
ministerijoje vyko Pietryčių Azijos savaitė – sveikintina iniciatyva, skirta pačius diplomatus supažindinti su šiuo
margu ir įdomiu pasaulio regionu, kuriam priklauso ir Birma. Jai buvo skirtas pagrindinis renginys, vykęs praeitą
penktadienį URM. Viena iš priežasčių diplomatams susipažinti su šios tolimos šalies politine situacija yra ta, kad
Lietuva šiuo metu pirmininkauja Demokratijų Bendrijai (Community of Democracies) – valstybių klubui, kuris siekia
pasaulyje stiprinti ir gilinti demokratiją. Neteisėtos, paskutiniųjų laisvų 1990 m. rinkimų, kuriuos didžiule
persvara laimėjo Aung San Suu Kyi Nacionalinė lyga už demokratiją, rezultatų nepripažįstančios chuntos, šalį
pervadinusios Mianmaru (šį pavadinimą naudoja tik režimą pripažįstančios valstybės), klausimas šiame forume yra
aktualus.
Taigi lapkričio 27 d. URM buvo surengta „Birmos VJ“ filmo peržiūra ir diskusija su specialiai ministerijos kvietimu
į Lietuvą atvykusiais Birmos ekspertais: Jungtinės Karalystės nevyriausybinės organizacijos „Burma Campaign UK“
direktoriumi Mark Farmaner, tos pačios NVO tarptautinės koordinatore Zoya Phan ir Joshua slapyvardžiu besivadinančiu
bei Mianmaro medžiojamu pagrindiniu filmo herojumi. Išvakarėse surengtas tokio pat formato atviras renginys Vilniaus
universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute sutraukė pilną auditoriją dalyvių, daugiausia
studentų.
Jau po įtaigaus filmo peržiūros auditorija atrodė įelektrinta. Pasirodžius diskusijos svečiams filmo pažadintos
nuotaikos, rodos, stiprėja sulig kiekvienu atsakymu į klausimus, nes net sunku įsivaizduoti, kokia siaubinga gali
būti Birmos gyventojų padėtis. „Freedom House“ demokratijos reitinge Birmai tenka blogiausias įmanomas vertinimas (7
balai iš 7) ir pilietinių laisvių, ir politinių teisių srityje (2009), o „Reporteriai be sienų“ iš 175 reitinguojamų
pasaulio šalių Birmai skiria negarbingą 171 vietą. Apie 50 mln. gyventojų turinčios valstybės BVP yra mažesnis negu
Lietuvos (atitinkamai 55 ir 63 mlrd. USD 2008 m.). Režimo nusikaltimai prieš savo piliečius apima žudymą,
kankinimus, prievartavimus, sulaikymus be teismo, masinius priverstinius iškeldinimus ir prievartinį darbą.
Narkotikų prekybos žemėlapyje Birma yra svarbi opijaus ir heroino tiekėja pasaulio rinkoms.
XX a. viduryje dar puoselėjusios planus turėti atskirą valstybę karenų tautinės mažumos atstovė Zoya Phan pasakoja,
kaip 14 m. turėjo bėgti iš savo gentinio kaimo jį užpuolus Mianmaro armijai. Priespauda Birmoje turi ir etninį
aspektą, nes dominuojančios tautinės birmiečių grupės režimas tautines mažumas laiko savo priešais. Šimtai
tūkstančių karenų, kačinų, šanai, islamą praktikuojančių rohingija etninės mažumos narių yra pabėgę į aplinkines
valstybes (Tailandą, Bangladešą, Kiniją) ir gyvena itin sunkiomis sąlygomis nelegaliose pabėgėlių stovyklose
pasienyje. Naujus pabėgėlių antplūdžius sukelia dažnos kariuomenės susidorojimo akcijos.
Į diskusijos pabaigą iš auditorijos pasigirsta nervingas klausimas „Ar Birmoje yra kas nors gero?“. Diskusijos
dalyviams jis sukelia šypseną. Zoya aistringai prabyla apie laimingą džiunglėse praleistą vaikystę ir tęsia, kad
didžiausias Birmos turtas yra jos žmonės, kurie, nepaisant visų jų nelaimių ir kančių savo pačių šalyje, vis dar
turi viltį, jog, jei ne jie patys, tai jų vaikai ar anūkai gyvens laisvoje, o ne totalitarinėje valstybėje. Joshua
akys švyti pasakojant apie Birmos pasienyje rastus nefrito ir rubinų luitus, kurie tokie dideli, kad net nežinia,
kaip juos transportuoti.
Birma gali didžiuotis itin derlingomis žemėmis, vertingais miškais, naftos ir gamtinių dujų rezervais. XX a. pirmoje
pusėje, būdama Britanijos kolonija (nepriklausomybė paskelbta 1948 m.), šalis buvo stambiausia pasaulyje ryžių
eksportuotoja. Iš tiesų XX a. 6-ajame dešimtmetyje sparti ūkio plėtra buvo prognozuojama ne Rytų Azijos „tigrams“,
bet Filipinams ir Birmai. Net ir šiandien ji daugiausia pasaulyje eksportuoja brangaus tikmedžio bei yra svarbi
nefrito, perlų, rubinų ir safyrų tiekėja.
Taip, apie „Mianmarą“ – Birmą įkalinusį klaikų ir neįtikėtiną režimą – negalima pasakyti nieko gero. Tačiau drąsa,
kaip sakė Aung San Suu Kyi, vėl ir vėl iškyla net traiškoma baisiausios valstybės mašinerijos, nes baimė nėra
natūrali civilizuoto asmens būsena – tai įrodo ir Joshua bei Zoya pavyzdžiai. Tad Birma turi turėti šansą vėl tapti
klestinčia valstybe. Tokia, į kurią Joshua ir Zoya galėtų grįžti be baimės.
Šaltinis: Politika.lt
