In 2011, ferragamo mens shoes sell well. And ferragamo outlet shops also have showed you with great ferragamo belt that are loved by men.
Naujienų Srautas
Pastaruoju metu situacija Pakistane kelia vis didesnį nerimą. Teroro išpuoliai nesiliauja, Talibanas
kasdien tik stiprėja.
Pakistano prezidentas Asif Ali Zardar 2009 m. pavasarį buvo pasirašęs taikos susitarimą su
talibais, pagal kurį šalies šiaurėje esančiame Swat slėnyje turėjo įsigalėti šariato įstatymas, ir kuris sustiprino
maištininkų karines galimybes. Kaip pažymėjo JAV pareigūnai, Talibanas ir jo sąjungininkai iš Al-Qaeda ir kitų
islamistinių grupių gavo pranašumą ilgalaikėje kovoje su Pakistano kariuomene. (Talibano atstovai nuolat puola
transporto karavanus, kurie vykdo NATO pajėgų aprūpinimą Afganistane; iki galo neaišku, kas įvykdė kruviną išpuolį
Indijos mieste Mumbajuje, bet yra įtarimų, kad tai padarė Pakistano teritorijoje besibazuojantys Talibano smogikai.)
Pakistano prezidento Pervez Musharraf valdymo laikais situacija šalyje nors ir buvo įtempta, bet ne tokia kritinė
kaip dabar – jis sugebėdavo balansuoti tarp įvairių vidinių interesų grupių ir Amerikos. Tačiau, reikia pripažinti,
nuo valdžios jis iš esmės buvo nušalintas. Kam Amerikai reikėjo keisti P. Musharraf, kuris buvo įtakinga politinė
figūra ir daugiau ar mažiau kontroliavo padėtį valstybėje? Žinoma, galima teigti, kad valdžios kaita įvyko natūraliu
būdu, bet sunku patikėti, jog tai galėjo įvykti be Amerikos, kuri yra pagrindinė Pakistano sąjungininkė (karinė taip
pat), žinios ar pritarimo.
Vėliau keistomis aplinkybėmis žuvo kita perspektyvi Pakistano lyderė, kuri galėtų konsoliduoti šalį – Benazir
Bhutto. Dabartinei politinio svorio neturinčiai Pakistano vadovybei akivaizdžiai nesiseka vadovauti šaliai, o
kariuomenė, nors ir perėmė iš talibų Swat slėnio kontrolę, labai nenoriai su jais kovoja.
Situaciją Pakistane galima bandyti aiškinti dviem būdais.
Pirma – viskas vyksta savaime ir neprognozuojama linkme. Vadovaujantis šia logika, galima teigti, kad P. Musharraf
paliko valdžią dėl opozicijos spaudimo ir su tyliu Amerikos, kuri nusprendė, kad jis daugiau nebesugeba efektyviai
tvarkytis šalyje ir tampriai bendradarbiauti kovoje su talibais, pritarimu. Vėliau sekęs sėkmingas pasikėsinimas į
B. Bhutto tapo tiesiog nelaimingu atsitikimu, kuris buvo nenaudingas ir Jungtinėms Valstijoms, nes ji buvo pajėgi
konsoliduoti Pakistaną. Tačiau kaip jau buvo minėta, P. Musharraf vadovauti šaliai sekėsi pakankamai gerai, todėl
nebuvo svarios priežasties nušalinti jo nuo valdžios. Jeigu Amerika tikėjosi pakeisti jį B. Bhutto, tai ji turėjo
būti akylai saugoma tų pačių amerikiečių (tai yra JAV žvalgyba turėjo iš anksto pati užkirsti kelią pasikėsinimui į
ją ar padėti tai padaryti Pakistanui). Tačiau ji žuvo keistomis aplinkybėmis, ir valdžia pateko į silpnų vadovų
rankas.
Antra versija – Amerika sąmoningai destabilizuoja Pakistaną; po to, kai jau destabilizavo Iraką, Iraną ir
Afganistaną, taip kurdama „nestabilumo juostą“. Afganistane situacija artėja prie kritinės – tarptautinės pastangos
stabilizuoti šalį ir padaryti ją liberalią bei demokratinę žlunga. Užsienio ekspertų – tų, kurie mato situaciją,
kokia ji yra, – manymu, NATO pasitraukimas ir pilietinio karo atsinaujinimas būtų visiška katastrofa, bet tai
neįsivaizduojama. Tačiau tam tikra mažesnio masto katastrofa, kokia tiksliai – neaišku, jiems atrodo neišvengiama.
Šiame kontekste reikėtų prisiminti, kad operaciją Afganistane Amerika pradėjo po 9/11 įvykių, kurių aplinkybės kelia
pasaulio bendruomenei (tiek tarptautinių santykių specialistams, tiek žurnalistams, tiek paprastiems JAV ir kitų
šalių gyventojams) vis daugiau klausimų dėl to, kas už jų galėjo stovėti ir kokie buvo tikrieji motyvai. Savo ruožtu
Irane prieš kurį laiką įvyko kruvinas išpuolis prieš Islamo revoliucijos sergėtojus, ir Teheranas apkaltino jo
organizavimu Ameriką. Taip pat šiuo atveju galima prisiminti ir prezidentinių rinkimų metu Irane vykusius neramumus,
prie kurių irgi gali būti prisidėjusios Jungtinės Valstijos – jų vienareikšmiškai netenkina dabartinė Irano valdžia.
Tačiau ką Amerikai duoda tokios nestabilumo juostos sukūrimas? Pagal taip vadinamą valdomo (žinoma, tik iš dalies,
nes visų šalutinių pasekmių sukontroliuoti neįmanoma) geopolitinio chaoso koncepciją, faktinė nestabilumo juosta nuo
Irako iki Pakistano neabejotinai sukurs daugybę problemų tokiems JAV geopolitiniams konkurentams ir kylančioms
galioms kaip Rusija, Kinija, Indija (trumpai sakant, didesnei daliai BRIK – Brazilija, Rusija, Indija, Kinija –
šalių) ir Iranas. Tuo pat metu, turėdama karius Afganistane, Amerika galės iš vidaus nulemti situaciją sau naudinga
linkme.
Vadovaujantis šia logika, Musharraf greičiausiai buvo nušalintas nuo valdžios su amerikiečių pritarimu todėl, kad
nenorėjo dalyvauti jų plano įgyvendinime. B. Bhutto, kuri neabejotinai irgi tam pasipriešintų, pasisekė dar mažiau.
Kai šios dvi rimtos politinės figūros buvo nustumtos į šalį, kelias į šalies destabilizaciją tapo atviras. Dabartinė
Pakistano valdžia lyg bando kovoti su talibais Waziristane, kad sukurtų stabilumo įvaizdį, bet reali situacija
blogėja, talibai darosi vis agresyvesni. Tuo pat metu JAV permeta į Afganistaną vis daugiau karinių pajėgų.
Vertinant bendrai situaciją, tikėtina, kad JAV neatsisako principinės Pakistano destabilizavimo nuostatos. Antra
vertus, su šia versija yra kelios problemos. Ar šiandieninė krizinė Amerika yra pasiruošusi dalyvavimui tokiame
chaose (ar tai supras jos piliečiai, kurie jau reiškia nepasitenkinimą dėl žūstančių JAV karių Afganistane)? Ir
antra – Pakistanas yra branduolinė valstybė, o jeigu prasidėtų chaosas, didelė tikimybė, kad branduolinis ginklas
gali patekti į Talibano (o po to ir Al-Qaeda) rankas, ko Amerika bijo labiausiai. Pakistano vidaus reikalų ministras
Rehman Malik bando aiškinti, kad šiuo atveju jokio pavojaus nėra, tačiau reali situacija verčia manyti kitaip.
Tam, kad chaoso metu šalyje – kritiškai nestabiliame Pakistane – branduolinis ginklas nepatektų į talibų („religinių
teroristų“) rankas, reikia perimti jo kontrolę į savo rankas. Toks pretekstas tarptautinei bendruomenei atrodytų
rimtas ir visi sekantys JAV veiksmai Pakistano atžvilgiu taptų pateisinami.
Jeigu toks planas, tai kur jo ribos? Ar Amerika apsvarstė „išėjimo strategiją“ (exit strategy) ir kaštus – kiek jai
teks sumokėti? Afganistano ir Irako atvejai parodė, kad amerikiečiai vadovaujasi principu – chaosą reikia valdyti iš
vidaus, o ne pasitraukti iš jo. Su kaštais lyg ir sudėtingiau, tačiau reikėtų pažymėti, kad JAV karinis biudžetas
didėja; be to, jeigu kalba eina apie nacionalinį saugumą, argi kaina tokia svarbi? Amerika jau keletą kartų sugebėjo
įveikti krizę ir praturtėti didelių karų (WWI ir WWII) dėka – kodėl dabar turėtų būti kitaip?
Šaltinis: Politika.lt
| < Ankstesnis | Sekantis > |
|---|
