Naujienų Srautas
Ar Barack Obama Nobelio premija įteikta ne per anksti (mažiau negu po vienerių prezidentavimo metų)?
Barack Obama, kuris užima prezidento postą tik devynis mėnesius, laimėjo 2009 m. Nobelio Taikos premiją. Galbūt
skandinaviški teisėjai pajuto, kad tai bus tinkama kompensacija po Čikagos pralaimėjimo Rio de Žaneirui varžybose
dėl teisės surengti 2016 m. Olimpines žaidynes. Arba prizo teikėjus sujaudino B. Obama asmeninė istorija: tai, kad
prezidentas yra maišytos rasės žmogus, pasako daug apie taikių rasinių santykių Amerikoje pažangą. Galiausiai jie
pabrėžė B. Obama pagarbą ir ištikimybę diplomatijai, nors kol kas jis ir nepasiekė nieko konkretaus šioje srityje.
Viena iš žinomiausių jo frazių yra apie tai, kad Amerika savo santykiuose su oponentais yra pasiruošusi „ištiesti
ranką, jeigu partneris atgniauš kumštį“, pavyzdžiui, tas, kuris anksčiau buvo priskiriamas „blogio ašiai“.
Atitinkamai Irano prezidentas Mahmoud Ahmadinejad, kuris siekia užsitikrinti vidinę paramą, peikdamas Ameriką kaip
agresorę, pasijuto nejaukiai, kai B. Obama pasiūlė jam derybas dėl branduolinių reikalų, atsisakydamas išankstinio
reikalavimo Iranui dėl urano sodrinimo sustabdymo. Vienas iš didžiausių B. Obama rinkiminių pažadų buvo Amerikos
karių išvedimas iš Irako, ir jis net šiek tiek pagreitino jų išvedimą, lyginant su tvarkaraščiu, kurį buvo nubrėžęs
G. Bush. Šiaurės Korėją B. Obama irgi sugundė dvišalių derybų ir glaudesnio bendradarbiavimo perspektyva.
Su Rusija B. Obama pradėjo vykdyti pastebimai šiltesnę politiką, praktikoje realizuodamas paskelbtą „santykių
perkrovimą“. Santykiai tapo ypač šalti G. Bush prezidentavimo pabaigoje, kuomet prasidėjo karas tarp Rusijos ir
Gruzijos (Amerikos sąjungininkės). Atėjęs į valdžią, B. Obama suaktyvino derybas dėl abiejų šalių branduolinių
arsenalų mažinimo, kaip galutinį tikslą iškeldamas „branduolinį nulį“ (pasaulį be branduolinių ginklų). Kas
svarbiausia (didžiuliam Lenkijos ir Čekijos vyriausybių nusivylimui), jis nusprendė atsisakyti ankstesnių PRGS
elementų dislokavimo Rytų Europoje planų, kuriuos Rusija vertino kaip provokaciją.
Didžiausias B. Obama pasiekimas yra užsienio politikos tono kaita. Jo kalba Egipte šių metų birželį tapo skambiu
kvietimu didesniam supratimui tarp Amerikos ir Islamo. Ja buvo siekiama tiek užtikrinti musulmonus, kurių skaičius
pasaulyje šiandien siekia 1,6 mlrd., tuo, kad Amerika neruošia naujo kryžiaus žygio, tiek pasakyti tiems
amerikiečiams (ir visiems kitiems), kurie tiki „civilizacijų sandūra“, kad draugiški santykiai tarp religijų yra
tikrai įmanomi.
Pasikeitė ir Amerikos politikos – jeigu ne pobūdis, tai nuostata – mažų represinių režimų, pradedant Mjanma ir
baigiant Kuba, atžvilgiu, pasiūlant jiems bendradarbiavimo galimybę, jeigu jie pademonstruos pažangą demokratijos
srityje. Kai kas dar įžvelgia B. Obama ryžtą aktyviau imtis klimato kaitos problemos: jis ragina Kongresą priimti
įstatymą dėl „prekybos tarša“ (cap-and-trade) ir pareiškė, kad jo administracija pati patvirtins naujas
aplinkosaugos taisykles, jeigu Kongresas to nepadarys (kitas demokratų kandidatas į prezidentus Al Gore laimėjo
Nobelio premiją už savo pastangas klimato kaitos stabdymo srityje).
Vis tik kritikai turi daug priežasčių skųstis. Prizo įteikimo komitetas mėgino užakcentuoti B. Obama „neeilines
pastangas sustiprinti tarptautinę diplomatiją ir bendradarbiavimą tarp tautų“. Komitetas pažymėjo, kad jo
„diplomatija remiasi principu, jog tie, kurie yra pasaulio lyderiai, turi lyderiauti, vadovaudamiesi vertybėmis ir
nuostatomis, kuriomis vadovaujasi pasaulio gyventojų dauguma“. Tačiau ar nėra apdovanojimas ankstyvas? Nors prizas
galėjo būti įteiktas kaip paskatinimas B. Obama administracijai, galbūt derėjo palaukti rimtesnių jos pasiekimų. Su
daugybe gerų ketinimų ir iniciatyvų, pradėtų pasaulyje ir šalies viduje (sveikatos apsaugos sistemos reforma ir kova
su ekonomine krize), B. Obama bando daryti viską, bet kol kas nelabai ką pasiekė.
Kažkas gali prisiminti B. Obama sprendimą uždaryti Guantanamo karinį teroristų kalėjimą ir jo aiškų nusistatymą
prieš kankinimus, kuriais užsiimdavo CŽV. Tai džiugina. Tačiau šiandien Guantanamo kalėjimas vis dar veikia. Vykdyti
pažadus yra sunkiau negu žadėti. Panašiai prieš kurį laiką B. Obama paragino Izraelio ir Palestinos lyderius
suaktyvinti taikos derybų procesą, tačiau kadangi jis yra užsiėmęs kitais dalykais, abi pusės nusišalino nuo derybų.
Pagaliau šiai dienai nei Šiaurės Korėja, nei Iranas, nei Kuba, nei Rusija (jau nekalbant apie kitas šalis) aiškiai
nepademonstravo, kad įtraukimo politika bus efektyvesnė už kietą G. Bush liniją.
Vis didesnį nerimą kelia Afganistanas. Nors Nobelio komitetas suteikė B. Obama taikdario titulą (plius apie 1,4 mln.
dolerių), jis lieka karo prezidentu. Artimiausiu metu jis turi apsispręsti, ar siųsti jau aštuonerius metus
besitęsiančiai kovai su Talibanu ir kitais sukilėliais papildomus 40000 karių. Kadangi nėra jokios karo užbaigimo
vizijos, visai tikėtina, kad B. Obama prezidentavimas bus paženklintas situacijos Afganistane blogėjimu.
B. Obama pretenzijos yra pagirtinos, bet prieš akis yra keli sunkūs metai. Nobelio komitetas akivaizdžiai norėjo
paskatinti jį, bet galbūt buvo prasmingiau palaukti jo veiklos rezultatų. Pačioje Amerikoje sprendimas jau įsiutino
konservatyvius apžvalgininkus, kas rodo, jog bent jau vidiniame fronte taikos nebus.
Parengta pagal The Economist
Šaltinis: Politika.lt
| < Ankstesnis | Sekantis > |
|---|
