Rugpjūčio penkių dienų karas tarp Rusijos ir Gruzijos sukėlė publicistinių paralelių su ankstesnių epochų krizėmis bangą: tos epochos, kuri buvo po Antrojo pasaulinio karo, ir tos, kuri buvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Konfliktas Pietų Osetijoje perspektyvoje galėjo tapti rimta konfrontacija, jeigu tik būtų persimetęs iš Kaukazo į Krymą:
Ukrainoje ir Gruzijoje amerikietiška demokratinė hegemonija metė iššūkį didvalstybinėms Rusijos ambicijoms. Kol JAV ir Europos visuomenė spėliojo, kur Rusija smogs atsakomąjį smūgį, įgyvendindama imperijos atstatymo tikslą, pačios RF vadovybė klausė savęs, kur JAV savo satelitų rankomis įtrauks Rusiją į naują konfliktą.
Laimei, prezidentas Juščenka griežtai nepareikalavo vykdyti savo įsakymo dėl faktinio Juodosios jūros laivyno laivų apžiūrėjimo Ukrainos jūrinės sienos kirtimo metu. Laimei, Rusijos sausumos taikdariai Počio apylinkėse neinicijavo kovinio kontakto su Amerikos karinėmis jūrų pajėgomis, kurios gabeno į Gruziją humanitarinius krovinius. Laimei, Europos Sąjungai vadovavo Prancūzijos prezidentas, sugebėjęs tapti tarpininku, nutraukusiu ginkluotą konfliktą.
Tačiau greitai prasidėjo dar svarbesni įvykiai, pakeitę viso pasaulio situaciją. Rugsėjo pranešimai apie stambiausio Amerikos investicinio banko „Lehman brothers“ bankrotą sukrėtė pasaulio finansų pamatus. Ipotekos krizė, prasidėjusi 2007 m. Jungtinėse Valstijose, transformavosi į pasaulio finansinę ir ekonominę krizę. Faktiškai mes turime reikalą su pirma šiuolaikinės globalios ekonomikos krize. Istorinė pasaulinė kapitalizmo – o ne liberalios demokratijos, kaip tada galvojo ir tikėjosi – pergalė XX a. pabaigoje privedė prie to, kad Kinija, Indija, Rusija, Centrinė ir Rytų Europa tapo neatskiriamomis vieningos pasaulio ekonomikos dalimis.
Dviejų krizių suma priminė formulę: du minusai duoda pliusą. XX ir net XIX amžių geopolitika užleido vietą avanscenoje XXI šimtmečio geoekonomikai. Pačioje naujos krizės pradžioje buvo galima matyti desperatiškų veiksmų pagal principą – gelbėkitės, kas galit. Kiekviena vyriausybė bandė „ištraukti“ pirmiausiai nacionalinius bankus. Ameriką visi kritikavo kaip bėdų šaltinį. JAV verslo gigantų krachas ir Amerikos valstybinių reguliatorių nesėkmė daugelį atvirai pradžiugino. Tačiau greitai visi suvokė: jeigu ekonomika vieninga, tai ir krizė – bendra. Reiškia, reikia imtis bendrų suderintų veiksmų.
Balsai, dar kartą po Rugsėjo 11-osios palaidoję vienpolę pasaulio tvarką ir paskelbę BRIK (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) eros pradžią, nurimo. Europa inicijavo specialaus ekonominio suvažiavimo sušaukimą, o JAV pasiūlė susitikimo vietą – Vašingtoną. 2008 m. spalio 15 d. ten susirinko visi – pradedant liberaliomis demokratijomis ir baigiant suvereniomis autokratijomis. Pirminis tokio suvažiavimo rezultatas – simbolinės vienybės kovoje su krize demonstravimas, o pati kalbėjimosi galimybė atsirado todėl, kad per pastaruosius 60-40-20 metų (priklausomai nuo regionų) praktiškai visos pasaulio šalys pradėjo kalbėti viena ekonomine kalba. Tai – didžiulis proveržis tikros pasaulio bendruomenės formavimo srityje. Pasaulis tapo materialiai vieningu ir suvokė visų tarpusavio priklausomybę.
Kalbos bendrumas nereiškia vertybių bendrumo, bet kai kurios vertybės tampa abipusiškai priimtinomis, o interesai – suprantamesniais. Keletas plačių kontaktų, glaudžių asmeninių ryšių ir stipriai persidengusių interesų dešimtmečių išaugino tam tikrą abipusio pasitikėjimo masyvą, kurio nebuvo kitose – visuomeninės-politinės santvarkos, užsienio politikos ir karinės strategijos – sferose. Prasidėjusi krizė taps pasaulio bendruomenei rimtu išbandymu.
Vargu ar globalizacijos procesas sustos. Pasaulis greičiausiai neskils į atskirus vienas kitam priešiškus blokus, o egzistuojantys susivienijimai nesugrius dėl nacionalinio egoizmo. Autarkijos nebus. Tačiau jeigu „pacientas nemirs“, tai jis būtinai pasveiks. Kapitalizmas nebus pakeistas neosocializmo, bet bus pakoreguotas su valstybės pagalba. Reguliatoriai gaus naujus rinkos valdymo instrumentus, o verslas atsikratys pernelyg rizikingų praktikų. Krizė, apskritai, atveria plačias galimybes – tiems, kas gali išlaikyti išbandymą.
Pačios valstybės krizės metu ir jos pabaigoje padarys svarbų žingsnį globalaus valdymo sistemos sukūrimo link, kurio nepavykdavo žengti „klestėjimo“ metais. Panašiai kaip dabartinė tvarka – JTO, Bretton Woods, PPO – išaugo iš Antro pasaulinio karo, būsima tvarka formuojasi šiandieninės krizės gelmėse. Tiesa, kadangi, nepaisant didžiulių mastų, dabartinė krizė neapima politinių santykių tarp valstybių, naujos tvarkos kūrimas, greičiausiai, vyks palaipsniui.
Pirma tikrai globalaus bendradarbiavimo „sala“ jau tapo finansai. Tarptautinių finansinių institutų laukia rimtos permainos ne tik vienų ar kitų valstybių įtakos perskirstymo, bet ir jų (institutų) veiklos pobūdžio ir metodų prasme. Kadangi krizė jau tapo ekonomine, ji stipriai lems pasaulio prekybą ir privers ieškoti išėjimo iš aklavietės, kurioje atsidūrė PPO Dohos raundas, kurio metu išsivysčiusios ir besivystančios ekonomikos šalys septynis metus negalėjo susitarti dėl prekybos barjerų likvidavimo kelių. Kartu su atnaujintais tarptautiniais finansiniais institutais kitu globalios krizės produktu gali tapti nauja pasaulio prekybos sistema.
Šalia ekonominių klausimų bloko stovi klimato ir aplinkosaugos problemos. Kyoto protokolas, iškėlęs šią problemą į globalių debatų lygmenį, perduoda estafetę Kopenhagos konferencijai. Kas dar svarbiau – po rinkimų Amerikoje pasikeitė JAV Administracijos požiūris į globalų atšilimą. Jeigu Vašingtonui pavyks įtikinti Pekiną būtinybe imtis bendrų veiksmų, tai dviejų šalių, kurios išmeta į atmosferą apie 40% visų teršalų, susitarimas gali tapti praktinio reguliavimo sistemos šioje srityje sukūrimo pradžia.
Globalūs šiuolaikinių valstybių egzistavimo rėmai iškelia į aukštesnį politinį lygmenį sveikatos apsaugos ir kovos su epidemijomis ir ligomis, imigracijos bei gimstamumo kontrolės problemas, o taip pat „visų socialinių problemų motiną“ – skurdo problemą. Patikimų barjerų tarp turtingų ir neturtingų „kvartalų“ nebuvimas šiuolaikiniame pasaulyje verčia turtingus ieškoti efektyvesnių negu „vystomojo bendradarbiavimo“ ir JTO programos kaimynų gerovės didinimo mechanizmų.
Be socialinės pagalbos silpniems, neturtingiems ir ligoniams besiformuojančiai tarptautinei bendruomenei reikia globalios policijos. Su piratais prie Somalio krantų jau solidariai kovoja tokių didžiųjų žaidėjų kaip JAV, ES, Kinijos, Indijos ir Rusijos karinės jūrų pajėgos. Šios pajėgos veikia be vieningo vadovavimo, tačiau koordinuodamos savo veiksmus. Kiti potencialūs tarptautinio policinio dėmesio objektai – Kolumbijos ir Afganistano narkomafija, visų kontinentų prekeiviai žmonėmis, iš pirmo žvilgsnio respektabilios ofšorinės „skalbyklos“ nuo Lichtenšteino iki britų Mergelės salų. Tarptautinių finansinių kontrolierių atsiradimas (PATP) ir atskirų valstybių – pavyzdžiui, Vokietijos – nesitaikstymas su „pinigų plovimu“ sukuria tvarkos šioje sferoje įvedimo galimybes.
Sudėtingesnė yra kovos su terorizmu ir plačiau – su politiniu ekstremizmu – problema. Antiteroristinė koalicija, susiformavusi po atakos prieš JAV, politiniu lygmeniu sugriuvo, o G. Bušo Administracijos politika Irake diskreditavo pradžioje nubrėžtą tikslą. Nepaisant to, techniniu lygmeniu daugelio šalių specialiųjų tarnybų antiteroristinių departamentų bendradarbiavimas tęsiasi. Minimali tikimybė to, kad teroristai gali gauti priėjimą prie masinio naikinimo ginklo, verčia net konkuruojančias valstybes glaudžiai bendradarbiauti, kad tai neįvyktų.
Branduolinio ginklo plėtra ir jį turinčių valstybių skaičiaus augimas kelia branduolinių karų grėsmę. Nepaisant paskelbtų bendrų principų, realus požiūris į „platintojus“ buvo skirtingas. Izraelio branduolinis ginklas buvo tyliai pripažintas kaip leistina atgrasymo priemonė, Indijos ginklas – kaip teisėtas didžiosios valstybės-subkontinento su milijardu gyventojų atributas. Kita vertus, Šiaurės Korėjos ir Irano „branduolinių problemų sprendimui“ yra sukurtos tarptautinės koalicijos. Galbūt dar didesnį galvos skausmą tarptautinei bendruomenei kelia karinė įtampa tarp Indijos ir Pakistano bei branduolinio Pakistano žlugimo dėl vidinių nesutarimų perspektyva. Branduolinis SSRS subyrėjimo aspektas savo laiku pareikalavo glaudaus bendradarbiavimo tarp JAV ir postsovietinių respublikų – Rusijos, Ukrainos, Kazachstano ir Baltarusijos. Tačiau situacija Pietų Azijoje yra daug sudėtingesnė ir daug pavojingesnė. Ji reikalauja bendradarbiavimo mažiausiai tarp trijų konkuruojančių valstybių – JAV, Kinijos ir Rusijos.
Sudėtingiausia spręsti regionines ir lokalines krizes. Bazinio pagrindinių valstybių sutarimo, egzistavusio paskutiniame XX a. dešimtmetyje, jau nebėra. Balkanuose ir Kaukaze JAV ir ES, iš vienos pusės, ir RF, iš kitos, užėmė priešingas pozicijas humanitarinės intervencijos, „genocido stabdymo“ ir tarptautinio naujai susikūrusių valstybių pripažinimo problemų klausimu. Naujų valstybių atsiradimo įvairiuose pasaulio regionuose tikimybė gali pagilinti atsiradusį skilimą ir dar labiau marginalizuoti tarptautinę teisę.
Šiame kontekste esminis yra didžiausių valstybių santykių klausimas. Dominuojančioje rusiškoje interpretacijoje kalbama apie „vienpolio-daugiapolio pasaulio“ dilemą. Tai, žinoma, supaprastintas klausimo kėlimas. Abejonių kelia ne tik „vienpoliškumo“ ir „daugiapoliškumo“ terminai, bet ir pats pasaulio tvarkos kaip „susodinimo prie stalo“ hierarchijos supratimas. „Kova už daugiapolį pasaulį“ vaizduojama kaip bandymas kuo greičiau nustumti Ameriką nuo pasaulio Olimpo, kad ji vaidintų tik „paprastos supervalstybės“ vaidmenį, o ten bus matyti. Tačiau kokia alternatyva? Realiai Rusija nėra pavyzdinė daugiašalių veiksmų šalininkė. Kuomet tai, jos požiūriu, yra būtina, ji demonstruoja karinės jėgos, ekonominių sankcijų ir kitų spaudimo elementų panaudojimo valią ir ryžtą. Kritikuodama Kosovo precedentą, Maskva neilgai gynė tarptautinę teisę. Po kurio laiko, kai to pareikalavo situacija Kaukaze, ji interpretavo tarptautinę teisę, atsižvelgdama į praktinį sprendimo tikslingumą. Tas pats ir su suverenitetu. Atkakliai gindama savo suverenitetą ir kritikuodama JAV už kitų suvereniteto pažeidimą (Balkanuose ir Artimuosiuose Rytuose), RF nedemonstruoja kažkokio ypatingo atsargumo tokių šalių kaip Gruzija ir Ukraina atveju. Tarptautinių santykių demokratizacija, apie kurią kalbama oficialiuose Rusijos dokumentuose, realiai reiškia penkių-šešių valstybių oligarchiją. Svarbiausia, kad į tą penketuką-šešetuką patektų Rusija, juk ir visa Maskvos meilė Jungtinėms Tautoms galiausiai remiasi jos kaip nuolatinės Saugumo Tarybos narės, turinčios mylimą veto teisę, statusu.
Visu tuo nenorima „demaskuoti RF užsienio politikos“. Maskva atvirai paskelbė nacionalinius interesus, t.y. valstybinį egoizmą, aukščiausiu prioritetu. Tuo Rusija nesiskiria nuo daugumos kitų pasaulio šalių, įskaitant daugumą taip vadinamų „didžiųjų valstybių“. Mano tezė yra kita: globalizuotam pasauliui – jeigu siekti ne tik apginti savo siaurus interesus, bet ir prisidėti prie saugesnės ir patogesnės pasaulio tvarkos sukūrimo – tokios pozicijos neužtenka. Šiame kontekste į pasaulio tvarką reikia žiūrėti ne iš galios pozicijų, o per valdymo sistemos prizmę.
Tokia sistema turi remtis ne tik galios pusiausvyra ar bent jau interesų balansu, bet ir svarbiausių interesų bendrumu ir nors minimaliu siekiamų tikslų suderinamumu. Sistemos viduje turi egzistuoti sutarimas dėl bazinių principų, normų ir taisyklių. Pagaliau, sistemos dalyviai turi vertinti ją kaip legitimią ir teisingą.
Realybėje gali būti kalbama ne apie vieningą konstrukciją, o apie savarankiškų, bet tarpusavio susijusių institutų tinklą. Išoriškai sistema atrodys netobulai, bet tas „netobulumas“ suteiks jai būtiną lankstumą. Kitaip tariant, ne „reformuota JTO“, kuri yra globalių, regioninių, funkcinių ir kitų institutų, kiekvienas iš kurių „žino savo vietą“, piramidės viršūnėje, bet valstybių organizacijų, verslo bendrijų, pilietinių iniciatyvų, mokslo centrų ir t.t. žvaigždynas, kuriame kiekvienas sieks vykdyti specifinius uždavinius toje nišoje, kurią jis pats sau nustatys ir sugebės apginti demonstruojamo efektyvumo dėka.
Aišku, jog, jeigu kalbama apie valstybių sistemą, geriau, kad būtų valdančioji grupė. Tokios grupės sudėtis turi reikšmę. Žinoma, „septynetas“ – praeita diena. „Aštuonetas“ – žingsnis teisinga linkme, bet kuklus: Rusijos dalyvavimas būtinas, bet ryškiai nepakankamas. „Dvidešimtukas“ turi akivaizdžių problemų: ką įtraukti, o ko ne. Argentiną pakvietė, o Čilės ne; Ispanija ir Niderlandai pateko pabaigoje ir t.t. Galbūt, idealaus varianto nėra, bet „optimalią grupės sudėtį“ galima būtų įsivaizduoti taip: JAV, ES, Japonija, Indija, Brazilija, Rusija, PAR, Meksika, Pietų Korėja, Saudo Arabija, Iranas, Indonezija, Turkija, Nigerija, Pakistanas, Egiptas, Argentina, Čilė, Kanada, Australija. Tolimesnė grupės plėtra turės neigiamos įtakos jos darbo efektyvumui.
Ką daryti su tais, kas nepateko į „valdančiojo organo“ sudėtį, o reiškia liko nuskriaustas? Galima būtų šalia valdančiosios grupės kurti tinklines struktūras, grupes pagal interesus, regionines bendrijas, deleguojančias teisę kalbėti savo vardu vienam ar kitam „viršininkui“. Bet kuriuo atveju valdančiosios grupės legitimumą gali garantuoti jos sugebėjimas per savo narius įgyvendinti bendrus sprendimus tokių formalių tarptautinių institutų kaip JTO, TVF, PB ir kt. rėmuose.
Kalbant apie pačią JTO, tai ją reikia reformuoti demokratiniu, tačiau tuo pat metu realistiniu pagrindu. Kaip nacionaliniuose parlamentuose, visapusiškas atstovavimas galėtų derintis su diferencijuota įtaka, kuria naudojasi jos nariai. Tokiu būdu, nevienodas valstybių svoris, balsuojant dėl vienų ar kitų sprendimų, atspindėtų jų nevienodus įnašus į biudžetą ir nevienodą atsakomybę, įgyvendinant bendrus sprendimus.
Tiesioginis valdymas yra susijęs su pasiruošimu lyderystei ir sugebėjimu būti lyderiu. Iš valstybių-lyderių pirmiausiai reikia sugebėjimo kurti tarptautinės visuomeninės gerovę, saugumą, idėjas, vaizdus visiems ar kitiems, ne tik sau. Valstybės-lyderės turi suvokti „dvigubą pilietybę“ – nacionalinę ir globalią. Jos turi būti pasiruošusios prisiimti dalį atsakomybės, savaime suprantama, turėdamos atitinkamą bendros įmonės pajamų dalį. Būtent atsakomybė, o ne „pasaulio politbiuro narių“ statusas taps išskirtiniu XXI a. lyderių bruožu. Labai svarbus yra pasiruošimas ir sugebėjimas veikti daugiašaliu pagrindu ir vienašališkai kelti iniciatyvas, kurios pritrauktų šalininkus. Taigi, pasiruošimas lyderystei – intelektualinei ir praktinei – ir sugebėjimas būti lyderiu, sugebėjimas vienytis į iniciatyvines grupes ir tokiu būdu realizuoti kolektyvinę lyderystę yra charakteringi būsimų pasaulio lyderių bruožai.
Skirtingai nuo XX a., XXI amžiuje sugebėjimas kurti yra svarbesnis už sugebėjimą griauti. Valstybės išlieka svarbios, bet ne vienintelės svarbios sistemos žaidėjos. Formuojasi globali pilietinė bendruomenė, globali verslo erdvė, kurių rėmuose labai ženkliai išauga atskirų asmenybių reikšmė. Nuogas pragmatizmas tokiomis sąlygomis yra nepakankamas, tačiau grįžimas prie ideologijų būtų neprotingas ir laimei yra mažai tikėtinas. Lemiamą reikšmę įgaus vertybės, galinčios būti jau ne valstybių sumos, o visos žmonijos evoliucijos orientyrais.
Parengta pagal strana-oz.ru
Šaltinis: Politika.lt
