Naujienų Srautas
Ironiška, kokios nuotaikos „eks“ Baltijos tigrai pasitinka Tigro metus. Besibaigiantys 2009-ieji Lietuvai
buvo sunkūs. Gali net pasirodyti šiek tiek keista ir netikėta, kad ištvėrėme.
Nors kažkur pasąmonėje juk žinojome,
kad ištversime. Taip pat nujautėme, jog ne viskas bus taip blogai. Ir žmonės šypsojosi. Kartais ironiškai,
sarkastiškai, piktai, bet buvo ir iš tiesų džiugių akimirkų. Todėl metams artėjant prie finišo kyla noras įžvelgti
juose ir gerų dalykų, kartais, tiesa, ne be tos pačios ironijos.
Tikrai džiugu, kad šiuos metus ištvėrė Vyriausybė ir ją sudariusi valdančioji dauguma, kuri galbūt neišgydė visų
Lietuvos ligų, bet sugebėjo priimti reikalingiausius sprendimus, kad išlaikytų valstybės finansų stabilumą ir netgi
patvirtino gana taupų kitų metų biudžetą. Pavyko imtis ir kai kurių reformų, pavyzdžiui, aukštojo mokslo sistemoje,
nors dirbti dar yra kur.
Pirmąją moterį prezidentę išrinko 70 proc. balsavusių piliečių ir tai buvo bene pirmas kartas nuo 1996 metų
dešiniųjų pergalės Seimo rinkimuose, kai kitą rytą po balsavimo tiek daug tautiečių prabudo kaip nugalėtojai.
Prabėgus beveik pusmečiui nuo Dalios Grybauskaitės inauguracijos galima teigti, jog dauguma rinkėjų gavo tai, ko ir
tikėjosi – šalyje iš tiesų prasidėjo permainos. Nors jos ne visada būna tinkamai argumentuojamos, ne visada galima
prognozuoti, koks bus kitas šalies vadovės žingsnis, vilties teikia gana nuosekli jos pozicija daugeliu klausimų.
Kartais toks tvirtumas ir griežtas žodis netgi priverčia nuosekliau elgtis ir kitas valdžios institucijas.
D. Grybauskaitės ryžtas privertė aktyviau darbuotis ir Vyriausybę, kuri paskutinius mėnesius iki prezidentės
inauguracijos ėmė tarsi lūkuriuoti – Permainų koalicijos titulas jau buvo beįeinąs į tautos humorą. Vienas
maloniausių žmonėms bendro vykdomosios valdžios – Prezidento institucijos ir Vyriausybės – darbo rezultatų buvo
energetikos bendrovės „Leo Lt“ išardymas. Tai žmonėms suteikė pagrindo tikėti, kad tos jėgos, kurias buvo pradėta
vadinti oligarchinėmis, nėra visagalės. Kita vertus, pergalė prieš vadinamąjį trigalvį slibiną nebuvo tokia jau
įspūdinga – po kelių mėnesių nuomonių dalinimosi viešojoje erdvėje turbūt vieninteliam Gediminui Kirkilui „Leo Lt“
dar atrodė perspektyvus projektas. Labiau už patį rezultatą nustebino ardymo proceso sparta. Tačiau kas šalyje
pastatys naująją atominę elektrinę kol kas išlieka paslaptis, o gal intriga.
Sunkmečiu suaktyvėjo ir pati visuomenė – ryžtingiau ėmė reikštis įvairios piliečių organizacijos. Ne tik mitingų
partijos ar pavieniai rėkautojai prie Seimo, bet ir profesinės sąjungos ar tokie dariniai kaip Aktyvių mamų
sambūris. Neretai šis, kad ir visai konstruktyvus, aktyvumas virsdavo tiesiog paklodės tampymu, kuris neišvengiamai
didino įtampą visuomenėje, tačiau paklodė bent nebepriklauso tik finansiškai ir politiškai galingoms interesų
grupėms. Tokie judėjimai kaip „Aš Lietuvai“ jau savo pavadinimu parodo kintantį supratimą apie demokratinį politinį
procesą.
Per metus patyrėme, kad patarlė, mokanti, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gera, pasitvirtina ir XXI amžiuje. Sausį
prie Seimo įvyko riaušės. Nesvarbu, kas jas sukėlė, bet parlamento langai dužo, o į žmones skriejo guminės kulkos.
Tačiau po šio ir kitų kur kas kultūringesnių ir motyvuotesnių protesto akcijų Vyriausybė pramoko bendrauti su savo
piliečiais – netgi buvo priversta ilgai derinti ir pasirašyti Nacionalinį susitarimą. Ne visiems patiko, bet jeigu
šis įvykis taps tęstiniu, būsim atvertę naują visuomenės ir valdžios bendravimo istorijos puslapį.
Krizė, sunkmetis, o dabar jau net ir ekonomikos atokvėpiu vadinamas laikas taip pat turėjo savų privalumų. Vienu
metu pernelyg įsisvajoję žmonės vėl prisiminė, jog reikia gyventi pagal savo galimybes. Be to, visi tarsi per vieną
naktį tapo ekonomikos ekspertais ir gali paaiškinti, kodėl reikia stengtis dėl savo šalies BVP arba iki paryčių
nepritrūkdami argumentų diskutuoti, ar reikia keisti mokesčių tarifus ir kaip pertvarkyti „Sodros“ sistemą.
Galiausiai, ar tik ne dėl krizės Vilniaus širdyje vėl nušvito tikra, o ne dirbtinė Kalėdų eglutė? Tikri dalykai
2009-aisiais grįžo ne tik į miestų skverus. O moralinę ir kūrybinę krizę galbūt visiškai pergalėsime 2010-iaisiais.
Šaltinis: Politika.lt
| < Ankstesnis | Sekantis > |
|---|
