Neblogai,cia parase, kazkoki juokeli apie tai skaicu http://fishki.lt berods. nu nieko gal kaip nors mes...
Naujienų Srautas
Pirmieji preliminarūs ekonominio atsigavimo ženklai pastebimi Vokietijoje ir Prancūzijoje. Lenkijos ekonomika, besiremdama stipria vidine paklausa, antrame ketvirtyje irgi augo. Visa tai leidžia tikėtis, kad po vienerių metų Europos ekonominis negalavimas, atrodo, eina į pabaigą. Antra vertus, vis dar yra vienas kontinento kampas, kur grįžimo prie augimo idėja išlieka tolima svajone – tai Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija ir Estija).
Trys mažos šalelės atsiskyrė nuo žlungančios Sovietų Sąjungos beveik prieš du dešimtmečius, ir ilgą laiką buvo vertinamos kaip pavyzdiniai sėkmingo perėjimo nuo komunistinės planinės ekonomikos prie laisvos rinkos kapitalizmo atvejai. Jų skriejančias ekonomikas (2001-2008 metais augimas sudarė 7-10 procentų) dar labiau paskatino šalių priėmimas į Europos Sąjungą 2004 metais. Jų piliečių gyvenimas ženkliai pagerėjo: BVP rodiklis vienam gyventojui, besiremiantis perkamąja galia, per pastaruosius du dešimtmečius išaugo daugmaž keturgubai. Tačiau jau prieš Lehman žlugimą visos trys ekonomikos demonstravo nerimą keliančius „perkaitimo“, kurį paskatinto taip pat ir nekilnojamojo turto spekuliacijos bei aktyvus skolinimasis užsienyje, ženklus.
Šie burbulai sprogo prieš metus. Lietuvos ekonomika pirmame ketvirtoje krito 13 procentų, o antrame – 20 procentų (vienas iš blogiausių rodiklių pasaulyje). Latvijoje (-20proc.) ir Estijoje (-17proc.) situacija nėra geresnė. Visose trijose šalyse eksportas sumažėjo, bedarbystė auga, o nacionaliniai biudžetai ženkliai susitraukė. Latvijos pozicijos yra blogiausios. Praėjusį gruodį ji gavo 2,4 mlrd. dolerių kreditą iš Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF), tačiau tai nepadėjo sutvarkyti nestabilų šalies finansų; rugpjūtį TVF formaliai sutiko paskolinti Latvijai dar 278 mln. dolerių.
Nors kiekviena respublika turi specifines problemas, visos trys sureagavo vienodai, gindamos savo valiutas ir ženkliai mažindamos valstybės išlaidas. Skausmas buvo didžiulis. Sveikatos apsauga, švietimas ir kitos socialinės išlaidos buvo sumažintos pirmiausiai. Vienoje iš Rygos (Latvijos sostinės) ligoninių pacientai, kurie atvyksta ne per priėmimo valandas, yra neaptarnaujami – net skubios pagalbos skyriuje. „Mes būsime niekšai, nors tai ir ne mūsų kaltė“, – sako ligoninės tarybos vadovas Andrejs Pavars. Vidinė paklausa smuko. Naujų automobilių registracijų skaičius regione sumažėjo šiais metais 80 procentų.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios anglų kalba yra nepriekaištinga, kalbėdama apie nuosmukį (downturn) vartoja žodį „žlugimas“ (downfall), ir tai iškalbingai demonstruoja, kad vienos dienos gigantai krito. Savo interviu Time D. Grybauskaitė pažymėjo, kad 2010 m. vis dar bus „sunku“, o atsigavimas parsidės 2011 m. pradžioje. Vienintelės geros žinios (jeigu jas taip galima pavadinti) yra tai, kad „šiais metais, galbūt, pasieksime dugną“.
Prasta Baltijos valstybių padėtis nėra tiesiog vienas iš globalios recesijos epizodų. Visose trijose valstybėse – ypač Latvijoje – vyksta aršios ideologinės diskusijos dėl to, kaip geriausiai reaguoti į aštrius ekonominius negalavimus. Viename kampe yra TVF ir daugybė ekonomistų, kurie mano, kad geriausia išeitis Baltijos valstybėms būtų klasikinis sprendimas devalvuoti valiutą, tai yra pasielgti taip, kaip praėjusį dešimtmetį kovodamos su ekonominiais sunkumais pasielgė didesnės valstybės, tarp jų Didžioji Britanija ir Italija. Tačiau baltai aršiai priešinasi devalvacijai – ir juos remia ES. Nuo stojimo momento jų ilgalaikis tikslas buvo prisijungti prie eurozonos.
Vietiniai politikai aiškina, kad devalvacija gali būti naudinga trumpuoju laikotarpiu, tačiau tuo pat metu ne tik sugriaus jų geriausius planus, bet ir sukurs naujas problemas. Kalbant detaliau, visų trijų valstybių vyriausybės ir privatus sektorius daugiausia skolinosi užsienio valiuta, todėl devalvacija automatiškai išpūs skolas. Devalvacijos šalininkai teigia, kad ji paskatins eksportą ir taip padės atgaivinti ekonominį augimą. Tačiau jos oponentai aiškina, kad pagrindinės Baltijos valstybių eksporto rinkos – didesnės Vakarų Europos valstybes – yra „mirštančios“, todėl vien mažų prekių eksporto padidėjimas ekonominio augimo nepaskatins. Devalvacija, žinoma, galėtų greitai padaryti šias šalis konkurencingesnėmis darbo ir kitomis prasmėmis, taip pritraukiant užsienio investicijas. Tačiau kadangi jos toliau laikosi stabilaus euro kurso, „investoriai dvejoja, ar eiti į rinką šiuo momentu“, teigia vedantysis Londone esančio Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros Banko (ERPB) ekonomistas Erik Berglof.
Tamsa nesisklaido. Dideli einamosios sąskaitos deficitai visose trijose valstybėse staiga pavirto proficitais, nes sumažėjo importas. Be to, po kelių mėnesių, kai Lietuva iškrito iš tarptautinių kreditavimo rinkų, ji sugebėjo vėl pradėti skolintis – nors ir aukštomis palūkanomis. Švediški bankai per pastarąjį dešimtmetį tapo pagrindiniais skolintojais regione ir atitinkamai nukentėjo nuo „žlugimo“. Rugpjūčio pabaigoje vienas iš stambiausių Švedijos bankų Swedbank paskelbė naują 2 mlrd. dolerių vertės akcijų emisiją (jau antrą šiais metais), kad subalansuotų savo buhalterinį balansą. Kalbėdamas apie krizės pamokas, vedantysis Lietuvos Centrinio Banko ekonomistas Raimondas Kuodis teigia, kad ankstesnės vyriausybės geraisiais laikais turėjo taupyti. Vietoj to, kaip aiškina R. Kuodis, „ankstesnė vyriausybė išleido kiekvieną centą, kurį turėjo, ir metų pabaigoje Lietuva liko nuoga“. Buvusi Lietuvos finansų ministrė ir keturis metus praleidusi ES finansų komisarės poste, dabartinė Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė sutinka: „Ekonominis ciklas tapo politiniu ciklu“. E. Berglof iš ERPB mato daug didesnę problemą reguliavime. Jo manymu, daugiau turėtų būti padaryta skolinimosi (ypač užsienio valiuta) apribojimo srityje.
Kas bebūtų kaltas (o pasaulio rinkų žlugimas suvaidino didžiulį vaidmenį Baltijos valstybių krizės byloje), visos trys respublikos mato šviesesnę ateitį, jeigu per keletą ateinančių metų jiems pavyktų suvienyti savo finansines pastangas ir kaip pilnavertėms narėms prisijungti prie eurozonos. Tačiau prezidentė D. Grybauskaitė sako, kad ji tikisi, jog Baltijos šalys galės pradėti formalias prisijungimo prie ES valiutos sąjungos procedūras apie 2013 metus, tačiau šiuo metu tokios kalbos yra ankstyvos. „Kalbėti apie eurą dabar – tai tarsi Titaniko keleivių svarstytų, ką jie darytų, jei grįžtų į Niujorką, – teigia R. Kuodis. – Pirmiausiai mes turime išgyventi ateinančius du ar tris ekonominės krizės metus“. O tai reiškia dar skausmingesnį diržų veržimąsi.
Parengta pagal time.com
Šaltinis: Politika.lt
| < Ankstesnis | Sekantis > |
|---|
